Popieþius PRANCIŠKUS

Þinia XXIII Pasaulinës ligoniø dienos (2015 m.) proga

Sapientia cordis

„Buvau akys aklam, kojos luoðam“ (Job 29, 15)

Brangûs broliai ir seserys,

XXIII Pasaulinës ligoniø dienos, kurios minëjimà savo metu ásteigë ðv. Jonas Paulius II, proga kreipiuosi á jus visus, kurie neðiojate ligos naðtà ir ávairiopai esate susijæ su kenèianèiu Kristaus kûnu, taip pat á jus, sveikatos apsaugos darbuotojai ir savanoriai.

Šiø metø tema mus kvieèia apmàstyti Jobo knygos þodþius „Buvau akys aklam, kojos luoðam“ (Job 29, 15). Norëèiau á tai paþvelgti sapientia cordis, ðirdies iðminties poþiûriu.

1. Ta iðmintis nëra teorinis, abstraktus, ið samprotavimø kilæs paþinimas. Ji yra veikiau tokia, kaip ðv. Jokûbas jà apibûdina savo laiðke: „pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerø vaisiø, nesvyruojanti, nuoðirdi“ (Jok 3, 17). Ji yra nuostata, Šventosios Dvasios álieta á protus ir ðirdis tø, kurie geba atsiverti broliø kanèioms ir áþvelgti juose Dievo paveikslà. Tegu psalmës kreipinys tampa mûsø savastimi: „Mokyk mus skaièiuoti savo dienas, kad ágytume iðmintingà ðirdá“ (Ps 90, 12). Ši sapientia cordis, kuri yra Dievo dovana, – tai Pasaulinës ligoniø dienos vaisiø apibendrinimas.

2. Širdies iðmintis yra tarnystë artimui. Jobo kalboje þodþiais: „Buvau akys aklam, kojos luoðam“, pabrëþiama tarnystë, vykdoma teisaus þmogaus, turinèio autoritetà ir uþimanèio ypatingà vietà tarp miesto seniûnø. Jo moralinë nuostata pasirodo tarnaujant vargðui, praðanèiam pagalbos, taip pat rûpinantis naðlaièiu ir naðle (plg. Job 29, 12–13).

Kaip daug krikðèioniø ir ðiandien liudija ne þodþiais, bet nuoðirdþiu tikëjimu grindþiamu gyvenimu, kad yra „akys aklam, kojos luoðam“! Tai þmonës, esantys prie ligoniø, kuriems reikia nuolatinës globos, pagalbos prausiantis, rengiantis ar valgant. Ta tarnystë, ypaè ilgalaikë, gali tapti varginanti ir sunki. Palyginti lengva tarnauti keletà dienø, taèiau sunku slaugyti þmogø iðtisus mënesius ar metø metus, taip pat ir tais atvejais, kai þmogus nepajëgia iðreikðti savo dëkingumo. Vis dëlto koks tai didis ðventëjimo kelias! Tais momentais patiriamas ypatingas Vieðpaties artumas ir savitai prisidedama prie Baþnyèios misijos.

3. Širdies iðmintis – tai buvimas prie artimo. Laikas, praleistas prie ligonio, yra ðventas laikas. Tai ðlovinimas Dievo, kuris ugdo mus pagal savo Sûnaus paveikslà: jis „atëjo ne kad jam tarnautø, bet pats tarnauti ir savo gyvybës atiduoti kaip iðpirkos uþ daugelá“ (Mt 20, 28). Pats Jëzus pasakë: „Að tarp jûsø esu kaip tas, kuris patarnauja“ (Lk 22, 27).

Praðykime Šventosios Dvasios gyvo tikëjimo, kad duotø mums malonæ suprasti buvimo drauge vertæ, daþnai tyloje skiriant laikà mûsø broliams ir seserims, kurie dël mûsø artumo ir meilës pasijunta labiau mylimi ir sustiprinti. Koks didþiulis melas glûdi kai kuriuose teiginiuose, kuriuose pabrëþiama „gyvenimo kokybë“ stengiantis átikinti, kad sunkios ligos paveiktas gyvenimas nebevertas tolesnës egzistencijos.

4. Širdies iðmintis – tai iðëjimas ið savæs link artimo. Mûsø gyvenamas pasaulis kartais pamirðta ypatingà vertæ, kurià turi prie ligonio lovos praleistas laikas, nes þmonës paprastai pasiduoda skubotumui, karðtligiðkai varomi veikimo ir gamybos, lengvai pamirðta neatlygintino dovanojimo aspektà, rûpinimàsi kitu, atsakomybæ uþ kità. Tokia nuostata daþnai kyla ið drungno tikëjimo, pamirðtant Vieðpaties þodþius: „Tai <…> man padarëte“ (Mt 25, 40).

Todël norëèiau dar kartà priminti teiktinà „absoliuèià pirmenybæ „iðëjimui ið savæs broliø link“ kaip vienam ið dviejø pagrindiniø ásakymø, kurie pagrindþia kiekvienà moralinæ normà, ir kaip aiðkiausiam þenklui, ágalinanèiam ávertinti dvasiná augimà atsiliepiant á visiðkai neuþtarnautà Dievo dovanà“ (Apaðtaliðkasis laiðkas Evangelii gaudium, 179). Ið paèios misijinës Baþnyèios prigimties kyla „veiksminga meilë artimui, supratinga, padedanti ir skatinanti atjautà“ (ten pat).

5. Širdies iðmintis reiðkia laikytis solidarumo su artimu jo neteisiant. Meilë reikalauja laiko. Laiko rûpintis ligoniais ir juos lankyti. Laiko prie jø sustoti, kaip tai padarë Jobo bièiuliai: „Jie sëdëjo ant þemës su juo septynias dienas ir septynias naktis. Jobui nei vienas netarë në þodþio, nes jie matë, kad jis labai kenèia“ (Job 2, 13). Taèiau Jobo bièiuliai slëpë savo negatyvø nuosprendá jo atþvilgiu: jie manë, kad Jobo nelaimë buvo Dievo bausmë uþ jo kaltæ. O tikra meilë yra dalijimasis be teisimo, be siekio kità atversti; ji laisva nuo neteisingo nuolankumo, kuris slapta ieðko pripaþinimo ir didþiuojasi nuveiktais darbais.

Jobo patirtis tikrà atsakymà randa tik Jëzaus kryþiuje, kuris yra aukðèiausias, visiðkai dovanai dovanojamas, be galo gailestingas Dievo solidarumo su mumis aktas. Šis meilës atsakas á þmogiðkosios kanèios – ypaè nekaltos kanèios – dramà lieka visiems laikams áraðytas á prisikëlusio Kristaus kûnà, tas jo ðlovingas þaizdas, kurios yra papiktinimas tikëjimui, bet drauge ir tikëjimo patikrinimas (plg. Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacijos iðkilmiø homilija, 2014 m. balandþio 27 d.).

Netgi tuomet, kai liga, vieniðumas ir neágalumas ima virðyti gyvenimà kaip savidavà, kanèios patirtis gali tapti privilegijuotu malonës laiku ir versme ðirdies iðminèiai – sapientia cordis ágyti ir stiprinti. Tampa suprantama, kodël Jobas savo patirties pabaigoje kreipdamasis á Dievà galëjo sakyti: „Buvau girdëjæs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (Job 42, 5). Taip ir tie þmonës, pasinëræ kanèios ir skausmo slëpinyje, kuris vis dëlto priimamas su tikëjimu, gali tapti gyvais liudytojais tikëjimo, kuris leidþia apsigyventi kanèioje, nors þmogaus protas to neástengia suprasti.

6. Šiemetæ Pasaulinæ ligoniø dienà pavedu motiniðkai globai Marijos, kuri á savo ásèias priëmë ir pagimdë ásikûnijusià Iðmintá, Jëzø Kristø, mûsø Vieðpatá.

Marija, Iðminties Soste, kaip mûsø Motina uþtark visus ligonius ir tuos, kurie jais rûpinasi, padaryk, kad tarnaudami kenèiantiems ir patys patirdami kanèià galëtume priimti ir puoselëti tikràjà ðirdies iðmintá.

Šá maldavimà uþ jus visus palydþiu apaðtaliðkuoju palaiminimu.

Ið Vatikano, 2014 m. gruodþio 3-iàjà, Šv. Pranciðkaus Ksavero minëjimo dienà.

____________________________________
„Baþnyèios þinios“ 2015 m. Nr. 1